Arfa

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Arfininkė
Senovės Egipto arfa
Arfa Airijos herbe
Arfos solo

Arfa (vok. Harfe) – muzikos instrumentas, daugiastygis gnaibomasis chordofonas. Vienas seniausių muzikos instrumentų, žinomas nuo IV tūkstantmečio pr. m. e. Arfa yra tapusi Airijos nacionaliniu simboliu.

Konstrukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Arfos korpusą sudaro didelis, apie 180 cm aukščio trikampio formos medinis rėmas, [1] viršuje šiek tiek lenktas ir jo apačioje esanti kūginė rezonansinė dėželė. Arfa sveria apie 35-40 kg. 63-99 stygos ištemptos išilgai korpuso. Diapazonas apima apie šešias su puse oktavos, stygos suderinamos Ces-dur diatoniniu garsaeiliu. 5-7 pedalais garsai paaukštinami ir pažeminami pustoniu arba tonu. Skambinama keturiais kiekvienos rankos pirštais, išskyrus mažuosius.

Pasaulio tautų muzikoje vartojamos įvairios arfos. Pagal stygų laikiklio padėtį arfos skirstomos į lankines ir rėmines. Lankinių arfų laikiklis, dažnai lenktas, kyla nuožulniai, rėminių – stačiu kampu.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Abiejų tipų arfos šumerų vartotos jau 3000-2800 m. pr. m. e., Babilone apie 3000 m. pr. m. e., Egipte – 1200 m. pr. m. e., senovės Graikijoje ir Romoje nuo V a. pr. m. e., Persijoje nuo IV a., Artimuosiuose Rytuose apie VII a. VIII-XIV a. arfos paplito Airijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje. Arfomis skambino trubadūrai, menestreliai.

Vėlyvaisiais viduramžiais iš rėminės arfos išsirutuliojo romaniškoji ir gotiškoji arfa. Romaniškoji arfa buvo iš 3 atskirų dalių – rezonansinės dėželės, rėmo ir lenkto stygų laikiklio. Gotiškoji arfa buvo daroma iš vieno medžio gabalo. Pagal ją buvo sukonstruota pedalinė arfa. Pirmąją pedalinę arfą 1720 m. Vokietijoje sukonstravo G. Hochbruckeris, šiuolaikinio koncertinio tipo arfą apie 1810 m. pagamino Sebastjenas Erardas (Prancūzija).

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje arfa skambinama nuo XVI a. didžiojo kunigaikščio, vėliau ir didikų rūmuose. XVIII-XIX a. sandūroje Vilniuje skambinti arfa buvo mokoma privačiai. Arfos klasės nuo 1948 m. veikia Lietuvos muzikos akademijoje, Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje.

Kompozitoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kūriniai arfai rašomi nuo XVI amžiaus. Simfoniniame orkestre arfą pirmąkart 1607 m.pavartojo Klaudijus Monteverdis operoje „Orfėjas“. Nuo XVIII a. arfa skambinama ir solo. Kūrinių arfai yra sukūrę daugybė įžymių kompozitorių (pvz., Johanas Sebastianas Bachas, Georgas Frydrichas Hendelis, Jozefas Haidnas ir t. t.).

Iš lietuvių kompozitorių kūrinių arfai sukūrė Konstantinas Galkauskas, Vytautas Klova, Leonas Povilaitis.

Atlikėjai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienos iš geriausių šių laikų arfisčių yra Moya Brennan, Pearl Chertok, Alice Coltrane, Joanna Newsom, Florence Sitruk,

Lietuvoje arfa trio ir su ansambliais skambino Liudmila Chetagurova, E. Rimkaitė, S. Sabalytė, Agnė Keblytė, Vilija Grencevičiūtė, Birutė Liuorytė-Gambus.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]